DRAUGIJOS IR ATMOSFERA KOMANDOJE
Pokario metais buvo įkurtos 6 sporto draugijos: „Žalgiris“, „Spartakas“, „Dinamo“, „Darbo rezervai“, „Lokomotyvas“, „Kolūkietis („Nemunas“). Jos veikė vietoje sporto klubų. Kalbantis su pašnekovais, minimos buvo 2 draugijos: „Dinamo“ ir „Nemuno“.
DINAMO
„Dinamo“, SSRS sporto draugija, įkurta 1923 m. Maskvoje. Vienijo Vidaus reikalų ministerijos, Valstybinio saugumo komiteto, pasienio kariuomenės karius, tarnautojus ir jų šeimų narius.
Lietuvoje veikė 1940–41 m. ir 1944–92 m. 1949 m. Vilniuje pastatytas Dinamo stadionas, 1968 – specializuota sporto salė, po penkių metų atidarytas lengvosios atletikos maniežas ir visai netrukus – irklavimo bazė ir šaudykla. Kaune, Šiauliuose įrengtos sporto salės, šaudyklos, Klaipėdoje – uždaras plaukimo baseinas, Trakuose – irklavimo bazė. Vėlyvuoju sovietmečiu, 1986 m. buvo kultivuojama apie 40 sporto šakų, draugija turėjo 6 sporto kompleksus ir apie 100 kitų sporto įrenginių.
NEMUNAS
„Nemunas“, Lietuvos profesinių sąjungų sporto draugija. Įkurta 1956 m. vietoj Kolūkiečio sporto draugijos, veikusios nuo 1951 m., o 1987 m. prijungta prie Žalgirio sporto draugijos. Vienijo kaimo sporto mėgėjus, skatino sportininkų tautinę savimonę, didžiavimąsi savo kraštu, sportininkų susitelkimą. Vadovavo kūno kultūrai ir sportui rajonuose, aukštosiose ir specialiosiose vidurinėse žemės ūkio mokyklose.
1985 m. Nemuno draugijai priklausė 2053 kūno kultūros ir sporto kolektyvai (apie 420 000 narių), buvo kultivuojama 42 sporto šakos, draugija turėjo 10 stadionų, 81 sporto salę, 4 uždarus plaukimo baseinus, 702 sporto aikšteles, 3 hipodromus, 3 jojimo maniežus, 22 lengvosios atletikos aikštynus, 33 šaudyklas, 1 uždarą ledo ritulio aikštelę, 1 slidžių bazę.
„Tuo metu, manau, „Dinamo“ buvo viena tokia iš stipriausių, lengvaatlečiai buvo ten geriausi, Bardauskienė, Murašova, ir Dumbauskas buvo dinamietis, su savo tais trekininkais, kurie 1988 m. medalių parvežė.“ (Edmuntas Matusevičius)
Edmunto Matusevičiaus paminėti „dinamiečiai“ tikrai gali pasigirti įspūdinga sportine karjera: Vilhelmina Bardauskienė pirmoji moteris pasaulyje nušokusi daugiau nei 7 metrus, Galina Murašova daugkartinė Lietuvos disko metimo čempionė, keliolika kartų gerinusi rekordą, 1983 m. pasaulio čempionate užėmusi 2 vietą, o Dumbauskas – nusipelnęs dviračių sporto treneris, išugdęs olimpinius ir pasaulio čempionus bei rekordininkus. Galima sutikti, kad „Dinamo“ draugija išties prestižinė.
Toliau kalbant apie draugijos sudėtį, Edmuntas Matusevičius prisimena, kad į draugiją treniruotis buvo atvykęs vienas sportininkas iš Azerbaidžano, kitas iš Baltarusijos, tačiau iš svetur atvykstantis sportininkai – nedažnai pasitaikantis reiškinys. Galima daryti prielaidą, kad kitų sovietinių respublikų žmonės „Dinamo“ draugijoje buvo sutinkami retai.
Mūsų pašnekovė aukšto lygio eks-sportininkė Nijolė Medvedeva priklausė būtent šiai, „Dinamo“ draugijai. Pasak čempionės, draugijos buvo labai savarankiškos ir stiprios, jos visos turėjo finansavimus. Pavyzdžiui, Nijolė Medvedeva papasakojo, kad tarybiniais laikais draugijos kooperuodavosi tarpusavyje ir kartu vykdavo į stovyklas. Tai buvo itin naudinga praktika žvelgiant tiek iš sportininkų perspektyvos (geros sąlygos ir treniruotis, ir pailsėti), tiek iš trenerių perspektyvos (kai susirinkdavo daug trenerių iš Sąjungos respublikų vienoje vietoje, jie geranoriškai dalindavosi gerąją patirtimi, žiniomis).
„Tai atstodavo dabar brangiausius kursus, kuriuos reikia organizuoti. Tada tiesiog natūraliai, vienas su kitu bendraudami pasidalindavo ta patirtimi ir gebėjimais.“ (Nijolė Medvedeva)
Nijolė Medveveda pastebi, kad dabar sportininkai labiau linkę važiuoti jau individualiai. Daugkartinės Lietuvos čempionės nuomone, komandomis važiuoti ir smagiau, ir naudingiau.
Kalnų parko stadionas, Vilnius. Sovietiniais laikais čia buvo „Dinamo“ stadionas ir „dinamietė“ Nijolė Medvedeva jame treniruodavosi.
1980 m. Lietuvos lengvosios atletikos čempionatas. Ant apdovanojimo pakylos (iš kairės į dešinę): 100 m bėgimo prizininkė Elvyra Baranauskaitė (Kotovienė), čempionė Margarita Treinytė (Butkienė) ir Nijolė Bluškytė (Medvedeva).
Nors draugijos buvo savarankiškos ir stiprios, Teresė Nekrošaitė įvardija vieną jų ribotumą, turintį politinę potekstę.
„Neduok Dieve draugijose daugiau mėtys arba toliau šoks nei Sąjungoj, taip negalėdavo būti, nes prieštarautų visai logikai, nes Sąjungoj – geriausi.“ (Teresė Nekrošaitė)
Lietuvos ieties metimo čempionė draugijas palygino su SSRS rinktine: pastarojoje sportininkai kaip bandomi triušiai (ne paslaptis išaiškėję skandalai dėl dopingo), o draugijose, pasak lengvaatletės, kitaip, nes nebuvo kažkokios programos, labiau konkurencija – juk būtent iš draugijų čempionatų atrinkinėja į Sąjungos rinktinę.
Pašnekovės mintys puikiai atliepia SSRS būdingą siekį – pirmauti, pranokti kitas valstybes, nuolat vis iš naujo įrodyti savo didybę. Sporto politikoje SSRS ambicingi siekiai taip pat ryškūs ir sportininkai nejučia tampa režimo įkaitais, o jų medaliai - priemone demonstruoti SSRS galybę.
Įdomu, kad Eimantas Skrabulis priklausė Nemuno draugijai, tačiau papasakojo, kad sportininkui patekus į truputį aukštesnį lygį, juo ima rūpintis Lietuvos sporto komiteto skyrius. Daugkartinis rekordininkas pabrėžia – nesvarbu, kokiai draugijai priklausai, nes būdamas draugijos narys, tu vis tiek atstovauji Lietuvai.
Sprinteris Eimantas Skrabulis, ne kartą gerinęs Lietuvos bėgimo rekordus. Jo aprangą puošia „Nemuno“ draugijos emblema.
Starto kaladėlės.
ATMOSFERA KOMANDOJE
Turbūt būtų sunku įsivaizduoti sportininkų gyvenimą be konkurencijos, be noro aplenkti varžovą, be noro pagerinti rekordą. Visgi įdomu, kokia atmosfera komandoje ar varžybų metu buvo vėlyvuoju sovietmečiu: ar buvo būdingas tik sveikas natūralus konkuravimas? O galbūt konkurencija buvo arši, neapsiribojo tik varžybomis ir persmelkė asmeninius santykius? To mes paklausėme pašnekovų.
Paklausti apie konkurenciją ir įtampas komandoje, Lietuvos lengvaatlečiai vieningai sutikdavo, kad konkuruoti – sveika ir natūralu, tačiau konkurencija turi būti tik varžybų metu. Nijolė Medvedeva teigė, kad niekada nejautė konfliktų ar spaudimų, o Eimantas Skrabulis pabrėžė, kad siekė atsiriboti nuo nesveikos konkurencijos treniruočių gyvenimo metu ir yra įsitikinęs, kad komanda – pirmiausia draugai. Pasak garsaus sprinterio, konkurentu tampi, kai atsistoji į starto kaladėles – tada tu esi konkurentas iki finišo. Bet iki starto ir po finišo, jie visi draugai, visi kolegos.
Eimanto Skrabulio sportinė, o kartu ir gyvenimiška filosofija žavi:
„Pasistenkit būti konkurentais varžybose, gyvenime būkit draugais, būkit kolegom. Nes jeigu kažkam nepasiseks, tu nuo to nebūsi stipresnis. Būsi tik tada stipresnis, kai tu parodysi rezultatą, aukštesnį negu kitas. Jisai parodys aukštą, o tu aukštesnį. Taip tobulėsi. Sveika konkurencinė kova. Bet niekados nelinkėk jam blogo, nes jei jis traumą gaus, neišeis į startą, tai tu nuo to netapsi stipresniu.“ (Eimantas Skrabulis)
Nekyla abejonių, kad savo gyvenimiška išmintimi ir sportine patirtimi čempionas Eimantas Skrabulis dalijasi su sūnimis - Martu ir Kostu. Beje, garsiojo sprinterio sūnūs taip pat yra pasiekę įspūdingų rezultatų sporte.
Verta užfiksuoti tam tikrą niuansą – didesni draugai tie, kurie, kaip Eimantas Skrabulis įvardija, Lietuvos katiliuke buvo, o armijos apygardos rinktinėje jau mažiau draugai. Armijos rinktinėje konkurencija ne tik sportinė – konkuruojama ir dėl lengvesnių tarnybos sąlygų, tad kaip pašnekovas papasakojo – turi kažką aplenkti. Visgi, kur besitreniruotų, Eimantas stengėsi atsiriboti nuo nesveikos konkurencijos ir jį supantys varžovai gali būti įvardijami kaip daugiau ar mažiau draugau, kolegos, bet tikrai ne priešai.
Dar viena įdomi ir vertinga įžvalga: pasak Nijolės Medvedevos, paprastai kovodavo ne sportininkai, bet treneriai. Visgi tos povandeninės srovės nebuvo žinomos pačiam sportininkui.
„Mum reikėjo tik savo rezultatą rodyti, o visi užkulisiniai dalykai – tikrai ne sportininkai tai spręsdavo.“ (Nijolė Medvedeva)
Kaip jau galima matyti, lengvaatlečiai pabrėžė sveikos konkurencijos elementą – varžymasis apsiribojo daugiausia tik per varžybas, o gyvenime, treniruotėse bandė palaikyti šiltą atmosferą. Galima daryti prielaidą, kad natūrali, į rimtus pykčius neišauganti konkurencija, skatina megzti prasmingas draugystes ir gražius santykius su kitais sportininkais ir treneriais. O ar tikrai buvę kolegos konkurentai šiandien pašnekovų gali būti pavadinami draugais?
Apie išlikusį gražų ryšį prasitarė ne vienas pašnekovas.
„Iki šiol turiu nuo tų laikų pažįstamų, su kuriais ligi šiol bendraujame, tikrai labai maloniai, labai puikių žmonių yra. Man tiktai patys geriausi prisiminimai.“ (Nijolė Medvedeva)
Eimanto Skrabulio mintys labai panašios – jis ir šiandien sutinka tuos, su kuriais treniravosi, varžėsi – gera apsikabinti, kartu augti.
Teresė Nekrošaitė nemažiau džiaugiasi išlikusiais šiltais santykiais su to meto treneriais sportininkais.
„Niekada nebuvo pykčio iki po šiai dienai. Mes visą laiką visi draugai, ar čia Lietuvoj būtų tie draugai kolegos, ar ten – mes visada didžiausi draugai, apsikabinam, nes kartu tą pačią duoną valgėm.“ (Teresė Nekrošaitė)
Galima interpretuoti, kad bendra istorinė ir sportinė patirtis bei išgyvenimai suteikia bendrumo ir leidžia draugystei tęstis ilgai. Ir ne tik su lietuviais, bet ir su kitomis SSRS sudėtyje buvusiomis tautomis.