LIETUVYBĖS APRAIŠKOS
Sovietų Sąjungos vykdytoje politikoje sporte, remiantis kalbintų lengvosios atletikos rungčių specialistų patirtimis, galima įžvelgti įvairių lietuvybės, lietuviško tautiškumo apraiškų ir netgi tam tikrų pasyviojo pasipriešinimo buvusiam režimui situacijų. Vieno tipo lietuvybės apraiškos atsirasdavo iš pačių sportininkų suvokimo, patriotinių jausmų, kito – to nenumanydami skatino buvusios valdžios sprendimai. Lengvosios atletikos rungčių atstovų neapleido mintys ir noras atstovauti savo šaliai Lietuvai bei lietuvio sportininko mentalitetas.
Jūratė Armonienė pasakodama apie sportinę veiklą ir karinę tarnybą armijoje, Pabaltijo apygardoje, teigė, kad ji kariuomenės varžybose dalyvavo už Pabaltį, o ne už Sovietų Sąjungą. Tačiau vyras prieštaraudavo, sakydavo, kad armija tai ta pati, nepripažino ir iš ten gaunamų pinigų.
„Armonas pasakė: krūvini tie tavo pinigai.“ (Jūratė Armonienė)
Teresė Nekrošaitė su lietuvybės apraiškomis susidūrė išvykusi į varžybas Japonijoje, už Sąjungos ribų. Japonijoje ieties metikė susipažino su japonų šeima, kuri kitą dieną atvyko Teresės palaikyti varžybose. Norėję nustebinti Teresę jie tribūnose iškelė Lietuvos trispalvę su Teresės vardu. Nors sportininkė suprato, kad už tai jai grėsė nemalonumai, jautėsi pakylėtai ir po varžybų nedvejodama skubėjo į tribūnas pas savo draugus, nesivaržydama su jais bendravo.
„Ateina į varžybas, iškelia mūsų vėliavą 1985 m., iškelia dabartinę Lietuvos vėliavą ir užrašyta – Teresė, ir šaukia visa šeima. Ir smagu buvo, ir išsigandau, žinojau, kad velnių gausiu, bet nuėjau po kvalifikacijos, atsisėdau, kalbėjausi, o mane jau sekė. Už tą vėliavą gavau labai daug velnių, gerai, kad į finalą patekau, reikėjo finale dalyvauti, tai nenubaudė baisiai, gavau pastabą, atėmė pasą. Po to manęs jau niekur neišleido, buvau persekiojama, prižiūrima, negalėjau į svečius atvažiuoti.“ (Teresė Nekrošaitė)
Kadangi Teresė Nekrošaitė sportavo tiek Tarybiniais Sąjungos laikais, tiek nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, ji nesunkiai galėjo palyginti jausmą, atstovaujant vienai ar kitai komandai, šaliai. Pašnekovė išreiškė požiūrį, kad Sovietų Sąjungoje mažai pasireiškė stiprūs patriotiniai jausmai, tada sportuoti skatino kiti tikslai, o atstovauti Lietuvai, reiškė atstovauti savo šaliai.
„Ir ten, ir čia sportavau, nepalyginamas jausmas dalyvauti už savo šalį. Ten kitoks jausmas – nori prasimušti, išvažiuot į užsienį, pragyvenimo šaltinis. Bet jei tau patinka sportas, neturi reikšmės, kurioje sistemoje esi, bet aišku, kai atsiskyrė Lietuva, be galo norisi dalyvauti už Lietuvą.“ (Teresė Nekrošaitė)
Teresė Nekrošaitė su auklėtine Liveta Jasiūnaite, sportininkės ir trenerės pasitikime oro uoste po 2018 m. Europos čempionate Livetos iškovoto bronzos medalio.
Prakalbus apie atstovavimą varžybose Sovietų Sąjungai ir Lietuvos valstybei, žymioji šuolininkė į tolį Nijolė Medvedeva teigė, nejautusi esant SSRS dalimi, visada jautėsi lietuve ir žymiai labiau norėjusi čempionatuose atstovauti Lietuvos valstybės rinktinei.
„Treningus net kuriuos labai gražius gaudavome su SSRS užrašu, grįžusi namo tą užrašą nukrapštydavau, tiksliau vyras nukrapštydavo. Lietuvoje su ta apranga būti nebuvo didelio noro. Lietuvių mentalitetas kitoks buvo.“ (Nijolė Medvedeva)
Nijolė Medvedeva taip pat nostalgiškai net kelis kartus užsiminė apie esant Sąjungos sudėtyje neišnaudotas ir nerealizuotas progas dalyvauti daugelyje aukščiausio lygio varžybų - Olimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionatuose. Lengvaatletė tikina, kad atstovaudama nepriklausomai Lietuvos valstybei būtų turėjusi kur kas daugiau galimybių. Tai patvirtina sportininkės karjeros pike, geriausiais sportinės formos metais įvykdytas 1984 metų Olimpinių žaidynių normatyvas, kurias Sovietų Sąjunga ir dar kelios socialistinio bloko valstybės boikotavo, taip pat neišvykimas į 1988 metų žaidynes, nes Sąjungos čempionate tuomet užėmė ketvirtąją vietą ir nepateko į Olimpiadą vykstančių sportininko sąrašą.
„Auksiniai mano metai va taip ir pakibo... Netapai Olimpiniu prizininku ar nepatekai į aštuntuką, kas materialinę gerovę užtikrinti galėjo.“ (Nijolė Medvedeva)
„Vien tai, kad gali dalyvauti... Kokio lygio esi Lietuvoje, o kokio Sąjungoje, ten konkurencija buvo... Lietuvoje nebuvo tiek konkurencijos, visuose čempionatuose ir Olimpinėse žaidynėse atstovautum, galimybių daugiau.“ (Nijolė Medvedeva)
Eimantas Skrabulis užsiminė apie įdomų faktą, kad ant oficialios aprangos, išduotos Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės atstovams, buvo lietuviškas užrašas „Lietuva“. Būtent Lietuva, o ne Lietuvos TSR ar kaip kitaip. Sovietų Sąjungoje už tai atsakingi asmenys, tikriausiai net neįtarė, kokių jausmų Lietuvos sportininkams sukelia toks užrašas. Pats lengvaatletis svarstė, kam reikėjo būti dėkingiems, kad už tokią dovaną.
„Ant sportinės aprangos lengvojoje atletikoje net būnant Sąjungos sudėtyje būdavo užrašas „Lietuva“, už tai tikriausiai reikėjo būti dėkingiems tuo metu už tai atsakingiems asmenims. Lietuvos rinktinė 95% važiuodavo į varžybas su šiomis aprangomis, tarsi deleguota Lietuvos, su šiomis aprangomis ir Sąjungos čempionatuose būdavome. Daugelis kitų respublikų turėjo užrašus rusų kalba.“ (Eimantas Skrabulis)
1981 m Lietuvos lengvosios atletikos studentų pirmenybės Kaune. 1500 m įveikia pajėgiausi Lietuvos dešimtkovininkai: Gediminas Mikalauskas (nr. 143), Vytautas Polikevičius (nr. 282) ir Arūnas Majeras.
Eimanto Skrabulio paklausus apie įsimintinus momentus varžybose, sportinėje karjeroje, pašnekovas prakalbo apie įstrigusius Baltijos šalių atstovų tarpusavio santykius. Lengvaatletis teigia, kad tarp Pabaltijo šalių visada būdavo toks „mes“ jausmas, tarsi vienos bendros komandos dalis, savi. Pabaltijo šalys palaikė vieni kitų sportininkus, džiaugdavosi jų net mažomis pergalėmis prieš kitų respublikų lengvaatlečius. Sąjungos mastu tai pastebėdavo ir kitų Respublikų atstovai, kurie demonstrovo specifinį požiūrį į Pabaltijo sportininkus, tarsi jie būtų svetimi, kitoniški Sąjungos čempionatų metu.
„Tarp Baltijos valstybių buvo nerašyta tarsi Baltijos komanda. Jei latvis ar estas laimėdavo būdavo širdį geriau, nei gruzinas. Šiltesnė, natūralesnė atmosfera varžybose.“ (Eimantas Skrabulis)
„Vieni kitus palaikėme, iš kitų šalių žiūrėjo į mus kaip į „privalomus.“ (Eimantas Skrabulis)
Baltijos šalių ir Baltarusijos lengvosios atletikos rinktinių mačo Vilniuje atidarymo paradas. Lietuvos vėliava Danieliaus Juodelio rankose.
Ieties metikas Edmuntas Matusevičius prisimena savo asmeninę patirtį būnant Jungtinėse Amerikos Valstijose, tuo metu atstovaujant jau ne lengvosios atletikos, o beisbolo sporto komandos rinktinei. Tuo metu jau buvusio lengvaatlečio patirtis papildo mūsų tyrimą, nes dar labiau išryškina lietuvybės apraiškas tarp Lietuvos sportininkų. 1990 m., kai jau buvo paskelbta nepriklausomybė, Edmuntas atsisakė viešint JAV dėvėti SSRS kepurėlę.
„Net internete kažkur tai yra, kad atsisakiau nešioti CCCP kepurę, nes kaip lietuvis jau buvau nepriklausomas. Mano elgesiu nebuvo patenkinti, nes ir striukės CCCP nenorėjau nešioti.“ (Edmuntas Matusevičius)
Edmuntas Matusevičius 2008 m. Pekino Olimpinėse žaidynėse su Lietuvos valstybės atributika.
Jūratė Armonienė teigia, kad dalyvaudavo varžybose dėl patriotizmo jausmo, kuris buvo didesnis nei baimė. Dalyvavo ten, kur kvietė, kur prašė, visgi, norėjo papulti į rinktinę, norėjo išvažiuoti į varžybas. Lengvaatletė užsimena, kad atstovauti Tarybų Sąjungai nepatiko, tačiau buvo ir patriotiškų jausmų laimėjus varžybas ir girdint Sąjungos himną. Taip pat patikslino, kad visgi noras buvo Sąjungos čempionate Lietuvai atstovauti.
„Man tas patriotizmas, pavyzdžiui, laimi varžybas ir groja Lietuvos himną, man dzin ar kažkoks sovietinis, ar kažkoks, man ašaros byrėdavo. Gal ir nepopuliariai pasakysiu, sakau, kas jums nepatiko tam himne? Tik nepatiko pirmi žodžiai „Tarybų Sąjungoj šlovingoj“. Toliau cituoju „tarp lygių lygi ir laisva“. Kas čia blogai? Nu kad žodis Tarybų, man tas nepatiko aišku, bet tuo metu mes kito pasirinkimo tai neturėjom.“ (Jūratė Armonienė)
„Aš norėjau ne į Tarybų Sąjungos rinktinę papult, bet kai Tarybų Sąjungos čempionate tu už Lietuvą atstovauji, bėgi pirmąkart gyvenime kliūtinį bėgimą, ir užimi 6 vietą. Kai sakau, kad Tarybų Sąjungoj buvau šešta, tai reiškia Lietuvą atstovaujant.“ (Jūratė Armonienė)
Jūratė Urbonavičiūtė (Armonienė) 2000 m. su kliūtimis bėgimo 1989 m. Lietuvos čempionė.