SUSIPAŽINKITE
JŪRATĖ ARMONIENĖ (URBONAVIČIŪTĖ)
Vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikė, sporto meistrė, daugkartinė Lietuvos čempionė. Dabar Jūratė Armonienė yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė, mokslų daktarė, Jono Basanavičiaus gimnazijos kūno kultūros mokytoja ekspertė, lengvosios atletikos trenerė. 2008 ir 2017 metais buvo nominuota į Lietuvos geriausių mokytojų penketuką.
Jūratės Armonienės pažintis su sportu nebuvo maloni. Būsimos čempionės mama norėjo, kad dukra užsiimtų gimnastika ir nuvedė ją į sporto internatą – ten trenerė pasakė, jog merginai trūksta duomenų. Jūratė vis tiek nenutolo nuo sporto – išbandė lauko tenisą, tinklinį, bėgimą. Vėliau lengvaatletė vėl susidūrė su sunkumais – jautė, kad trenerė gana priešiška jos atžvilgiu. Galiausiai, kai varžybose liko trylikta ir nepateko į dvyliktuką, keliausiantį į varžybas Daugpilyje, jaunajai sportininkei kilo noras keisti mokyklą.
Naujoje mokykloje ji laimėjo 300 m bėgimą ir mokytojas nuvedė Jūratę į tarpmokyklinio kroso varžybas. Puikiai pasirodžiusi ir laimėjusi, sportininkė sulaukė pasiūlymo ateiti į lengvąją atletiką. Vėliau Jūratę vėl lydėjo įvairūs santykiai su treneriais, ji susidūrė su iššūkiais sportiniame kelyje, tačiau sportininkė išliko stipri ir juto, kad įtikti gali tik laimėdama, todėl ir toliau neketino pasiduoti, stengėsi, kiek tik galėjo.
EDMUNTAS MATUSEVIČIUS
Daugkartinis respublikinių ir sąjunginių ieties metimo varžybų nugalėtojas bei prizininkas. 1987 m. Edmunto Matusevičiaus pasiektas Lietuvos ieties metimo rekordas (76,92 m) išsilaikė nepagerintas net vienuolika metų. Vėliau Edmuntas Matusevičius susidomėjo beisbolu. Šiuo dirba treneriu.
Edmunto pažintis ir patirtis su sportu įvairiapusiška: nuo 5 klasės jis išbandė futbolą, rankinį, šaudymą, paskui lengvąją atletiką, bėgiojo barjerus, žaidė krepšinį. Visgi lemiamas momentas buvo tuomet, kai sportininkas pamatė sieną sporto salėje, prie kurios buvo pritvirtintas lynas, įmauta ietis, kuri įsitempia ir gali skrieti. Toks mechanizmas sužavėjo būsimą čempioną ir paskatino išbandyti ieties metimą. Netrukus Edmuntas pasiekė puikių rezultatų.
Edmuntas Matusevičius – net 6 kartus tapo Lietuvos TSR jaunių čempionu, o 1977 m ir SSRS jaunių čempionu. Edmuntui sportas visuomet išliko neatsiejama jo gyvenimo dalis: nors sportininkas universitete studijavo pramonės ekonomiką, juto, kad jam tai „per sausa“ ir iš 4 kurso pasuko į fizinio lavinimo specialybę. Treniravimosi nepamiršo net ir tuomet, kai tarnaudamas tarybinėje armijoje turėjo vykti į Černobylį likviduoti avarijos padarinius.
NIJOLĖ MEDVEDEVA (BLUŠKYTĖ)
Lietuvos ir Tarybų Sąjungos lengvosios atletikos rinktinės narė. Nijolė Medvedeva yra daugkartinė Lietuvos čempionė, Lietuvos uždarų patalpų šuolių į tolį rekordininkė (dar ir dabar nėra pagerintas jai priklausantis rekordas – 7 m 1 cm). Nors 15 metų buvo nutolusi nuo lengvosios atletikos, dabar Nijolė sugrįžo į mylimą sportą – padeda kitiems lengvaatlečiams siekti aukštumų, užima LLAF viceprezidentės ir generalinė sekretorės pareigas.
Nijolė Medvedeva jau vaikystėje buvo itin aktyvi, leisdavo laiką lauke su draugais ir sukurdavo įvairių sportinių žaidimų: krepšio nebuvo, bet ant namo kabodavo gaisrinės laiptai ir sugalvojo, kad jie gali būti puiki alternatyva krepšiui, taip pat kieme pasidarydavo šuolio į aukštį sektorių ir šokinėjo. Kaip teigia pati Nijolė – ji gimė turėdama polinkį į sportą. Tiesa, didžiulę svarbą Nijolei turėjo ir jos fizinio lavinimo mokytojas, kuris tarsi užkrėtė noru daugiau sportuoti. Mokytojas pastebėjo jos gabumus, tad skyrė papildomo dėmesio, o tai ją tik dar labiau motyvavo sportuoti.
Kai Nijolė dalyvavo rajoninėse varžybose už mokyklą ir savo miestą, ją pastebėjo respublikiniai treneriai iš sporto mokyklų ir pradėjo kalbinti važiuoti mokytis į specializuotą sporto mokyklą. Tad Nijolė gana anksti tapo savarankiška – būdama 12 metų jau išvažiavo į Panevėžio sporto internatą. Ten, pasak pašnekovės, buvo užtikrinama tvarka ir kontrolė, buvo sudarytos išties puikios sąlygos treniruotis ir smagiai leisti laiką. Itin anksti pradėjusi sportinę karjerą, Nijolė šiandien gali didžiuotis aukšto lygio sportininkės patirtimi, įspūdingais pasiekimais ir daugkartinės čempionės titulu.
TERESĖ NEKROŠAITĖ
Lietuvos ieties metimo čempionė. Teresė Nekrošaitė buvo visai netoli Lietuvos rekordo (tuomet rekordas priklausė Jadvygai Putinienei – 67,84 m, o Teresės rezultatas buvo 67,64 m). 1992 m. Barselonos olimpiados dalyvė, užėmė 18 vietą ir 1993 m. Pasaulio lengvosios atletikos čempionato dalyvė, pelniusi 12 vietą. Šiuo metu ji nėra nutolusi nuo lengvosios atletikos, sėkmingai dirba trenere.
Teresę Nekrošaitę sportuoti labiausiai paskatino brolis, sakydamas, kad pradėjusi treniruotis nuo mažens, Teresė daug pasieksianti. Būsimoji čempionė bėgiodavo, darydavo mankštas, užsiimdavo gimnastika. Mokyklos laikais Teresė buvo ypatinga, nes jai sekėsi sportuoti įvairiose srityse (stalo tenisas, krepšinis, krosas, akrobatika, gimnastika), ji visur laimėdavo. Tai pastebėję mokytojai pasiūlė vykti į Panevėžio internatą. Deja, internatas Teresės nepriėmė – mergina nepasirinko sporto šakos, kaip ji sako – nežinojo, ko nori.
Vidurinėje mokykloje Jurbarke ji savanoriškai pasuko į lengvąją atletika – bėgo barjerus, mėtė diską, rutulį ir netyčia išbandė ietį. Ietis skriejo toli ir tuomet Teresei buvo pasiūlyta sudalyvauti varžybose. Po dar vieno sėkmingo pasirodymo lengvaatletė pradėjo iš Jurbarko važinėti po 12 kilometrų į Smalininkus – kad galėtų daugiau susipažinti su ieties metimu, padedama trenerės, kuri puikiai įvaldžiusi ieties metimą. Visos pastangos ir treniruotės atsipirko – po 11 klasės ji laimėjo moksleivių čempionatą. Ir tai buvo tik pradžia.
EIMANTAS SKRABULIS
1984 – 1991 m. Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės narys, 17 kartų šalies sprinto čempionas, daugkartinis rekordininkas 60 m ir 100 m bėgimo rungtyse. Daugkartinis įvairių tarptautinių ir Lietuvos čempionatų nugalėtojas ir prizininkas. Jau 20 metų yra Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas ir siekia permainų sporto sistemoje.
Eimantas papasakojo, kad kaip ir įprasta berniukams, nuo vaikystės lakstė su kamuoliais, nuo mažens turėjo artimą ryšį su sportu ir baigė sporto mokyklos tinklinio klasę. Besimokydamas vidurinėj mokykloje labai laukdavo fizinio lavinimo pamokų ir jų metu turėjo galimybę išbandyti įvairias sporto šakas: krepšinį, futbolą, rankinį, lengvąją atletiką, gimnastiką. Mokytojai netrukus pastebėjo, kad Eimantas yra šiek tiek greitesnis nei kiti. Kartą atvykęs į varžybas, su iš vakaro nupirktais startukais, gana sėkmingai prabėgo ir tapo vienas iš lyderių.
Po sėkmingo pasirodymo Eimantą pakvietė į Panevėžio sporto internatinę mokyklą, tačiau jis priėmė sprendimą likti Lazdijuose ir treniravosi savarankiškai. Puikiais rezultatais baigęs mokyklą, Eimantas mokėsi Kauno technologijos universitete ir įgijo verslo administravimo specialybę. Tiesa, Eimantui teko susidurti su itin žiauriu dalyku – 1984 m. vyko karas Afganistane ir 19 mečius ėmė į armiją, o jis buvo paruoštas tai kelionei. Laimei, Eimantui pavyko to išvengti ir jis galėjo toliau stipriai treniruotis ir tapo vienu greičiausiu Lietuvoje sprinteriu.
TYRĖJŲ PASTEBĖJIMAI
Kaip galima matyti iš pašnekovų, jų pažintis su sportu buvo natūrali (vidinis noras, vaikystės žaidimai, pabandymai mokykloje), arba sportą atrado paskatinti artimųjų (brolis, mama) ir mokytojų. Galima daryti prielaidą, kad tokių motyvų sportuoti galime atrasti ir šiandien, nepriklausomoje Lietuvoje, tad, ko gero, jie nėra specifiški būtent vėlyvajam sovietmečiui – tai tiesiog natūralus žmogaus noras sportuoti.
Matoma tendencija: gerėjant rezultatams, būsimieji čempionai tampa labiau pastebimi ir jiems atsiveria platesnės karjeros galimybės bei pasiūlymai dalyvauti svarbiose varžybose ar mokytis sporto internate.
Akivaizdu, kad jauni sportininkai vyrai neišvengiamai susiduria su ėmimo į tarybinę armiją veiksniu, o tai gali pakoreguoti jauno žmogaus gyvenimo ir sportinės karjeros planus.