POLITIKA SPORTE
AR
SPORTAS POLITIKOJE?
Pokario metu prasidėjęs Šaltasis karas tarp SSRS ir JAV, brėžęs ribas tarp kapitalistinio ir socialistinio pasaulių, ryškiai pastebimas ir lengvaatlečių patirtyse, reflektuojant apie dalyvavimą įvairiose varžybose. Pašnekovai atkreipė dėmesį, jog siekiant įtvirtinti valstybės pranašumą pasaulyje SSRS didžiausias interesas sporte buvo medaliai.
„Sovietų sąjungoj būdavo tokia politika: turim mes tik laimėti.“ (Teresė Nekrošaitė)
„Pagrindinis reikalavimas sportininkui buvo rezultatas. Yra užplanuotas rezultatas ir nėra kažkiek pasiekimų – tiesiog šalindavo iš to sportinio meistriškumo ir viskas.“ (Edmuntas Matusevičius)
Dėl aukštų rezultatų siekio sporte buvo plačiai paplitęs dopingo vartojimas, o lengvaatlečiai, nesutinkantys vartoti fizinę organizmo veiklą sustiprinančių medžiagų, būdavo išstūmiami. Vieni pašnekovai kryptingai laikėsi vertybinės pozicijos nevartoti ir dėl to susidūrė su sunkumais sporto karjeroje, o kiti pasirinko prisitaikyti prie sistemos ir siekti geriausių rezultatų nesąžiningomis sąlygomis – tik taip būdavo įmanoma lygiavertiškai konkuruoti.
„Aš visą laiką už švarų sportą ir visą laiką mano auklėtiniai dabar kurie eina, nu niekada gyvenime niekas niekada neproteguodavom jokių tokių draudžiamų preparatų ir taip toliau. Tai va ir aš buvau tokia pati sportininkė. Tai va dėl to buvau nereikalinga ir baigėsi visos mano viltys.“
(Teresė Nekrošaitė)
„Lygiai kovot su jais negalėtum, jeigu tu nenaudotum.“ (Jūratė Armonienė)
Teresė Nekrošaitė.
Nepaisant to, jog sportininkai atitikdavo reikalaujamus normatyvus, jiems nebūdavo sudaroma galimybė dalyvauti varžybose. Galima pastebėti, jog tokiais momentais lemiamu veiksniu galėdavo tapti netgi sportininko tautybė.
Teresės Nekrošaitės garbės raštas.
„Jie pagal normatyvą neemė, jiem reikėjo tiktais, jie galvojo apie medalius. Kadangi jie tokia galinga šalis, turėjo tiktais pirmi būti. Tokių paprastų kažkokių tai tenai finalistų, jiems buvo neįdomu finalistai. Jiems reikės medaliais kiekvieną apkabinti.“ (Teresė Nekrošaitė)
„Kažkiek buvo taip jaučiama to, kad nu jau Pabaltijo valstybės žmonėms reikdavo stipresniem būti. Jeigu tik yra galimybė ką nors įkišti, ką nors pakeisti, tai tikrai bus. Jeigu tas geriau, tas prasčiau, tai tikrai paims, kaip sako, ruselį geriau negu kad Pabaltijo žmogų kokį nors.“
(Teresė Nekrošaitė)
„Būti lietuviu Tarybų Sąjungos laikais sportine prasme nebuvo privalumas. Jei esi lygus su kitų respublikų sportininkais, tai turėjai sunkumų, kad išvažiuosi už Sąjungos ribų į varžybas. Jei esi visa galva aukščiau - taip, išves tave. Nes atranka varžybose buvo, kai buvai aiškus lyderis į pasą nebežiūrėjo, bet kai buvai vienas arti kito, tada kartais lemdavo tautybė ir iš kokios šalies esi. Lietuva gerajam tame sąraše nebuvo. <...> Ne vienas aukšto lygio sportininkas kartais neišvažiuodavo į aukšto lygio varžybas, nes buvo iš Lietuvos, kartais tai buvo lemiamas faktorius.“ (Eimantas Skrabulis)
„Kai reikėjo važiuoti į varžybas už rinktinę, ten buvo labai griežta konkurencija, kad dalyvauti sportininkams iš pabaltijo, tai jie turėjo jau tikrai būti aukščiau visa galva savo konkurentų, kad patektum į išsvajotąjį trejetuką. Tai buvo sudėtinga. <...> Jei esi apylygė su kažkokia sportininke iš Rusijos, skaityk, kad pirmenybė būdavo jai teikiama, vienaip ar kitaip sugebėdavo įpinti, kad ji turi važiuoti.“ (Nijolė Medvedeva)
Teresės Nekrošaitės diplomas.
Pašnekovai atkreipia dėmesį ir į paplitusias apgavystes bei to meto žmonių abejingumą, trukdžiusį sportininkams pasiekti geriausių rezultatų. Toks elgesys buvo matomas sporto rungtyse, varžybose. Pašnekovas Edmuntas Matusevičius dalinasi prisiminimais, kai 1977 metais Nikolajeve TSRS jaunimo čempionate susidūrė su teisėjų abejingumu, galimai pakeitusiu jo karjeros vystymąsi.
„Metu trečią [kartą] o teisėjai atėję nu ant 50 m kokių stovi. Nu ir puikiai pataiko ietis, skrido visa ietis virš 70 m. Kažkur 73 m. O teisėjai pažiūrėjo, pažiūrėjo ten, žinai. Stovi ant 50 m, o čia 20 m toliau. „Ai, nėra, žinai.“ <…> Buvo toks smūgis man. Sakyčiau galbūt karjerą sugadino. Kadangi tuo metu čia 77-aisiais būčiau aš ten buvęs ar pirmas, ar antras su tuo metimu, o gaunu baranką. Tai būtų iškart paėmę į Sąjungos rinktinę, gal ten būtum prasimušęs į kokį Europos čempionatą... <...> Galėjo galbūt karjera visai pasikeisti, bet vat teisėjų abejingumas galbūt sugadino tą karjerą.“ (Edmuntas Matusevičius)
Su panašiomis situacijomis, kai net sporto pasiekimai vertinti nesąžiningai, susidūrė ir Jūratė Armonienė.
„Aš ateinu, su visais bėgu. Laimiu 10 km. Konkurentė Skurdelytė ateina po valandos bėgt ir jai pasako, kad ji vieną greičiau prabėgo. Kur nėra nei teisėjų, nieko. Kaip išgyventi va tokį dalyką? Ir tu nebe pirma, o antra.“ (Jūratė Armonienė)
Viena vertus, šį abejingumą ir nesąžiningumą galima vertinti kaip ydingos sovietinės sistemos pasėkmę, kita vertus – jis galėjo būti ir pasitelktas kaip sistemos įrankis, atrenkant sportininkus, kurie geriausiai atitinka valdžios interesus (o ne tuos, kurie pasirodė sąžiningai geriausiai).
BOIKOTUOTOS OLIMPINĖS ŽAIDYNĖS
Šaltojo karo politika ryškiausiai atsispindi SSRS sprendime boikotuoti 1984 m. vasaros olimpines žaidynes, kurios vyko Los Andžele, JAV. Šis sprendimas neišvengiamai palietė ir mūsų pašnekovę, Lietuvos uždarų patalpų šuolių į tolį rekordininkę Nijolę Medvedevą, kuri šį įvykį šiandien vertina kaip skaudžiausią sportinės karjeros patirtį.
Nijolė Medvedeva.
„Sportininkui tai yra tragedija, tie 4 metai visiems sportininkams yra labai didelis laiko tarpas. Jeigu tu neįsėdi į tą traukinį, tu daugiau gali ir neįsėst į jį. <...> Mes nieko negalėjom padaryti. Tikrai tam nepritarėm absoliučiai ir buvo be galo, be galo gaila. Nes tiesiog tie šansai tokie neišnaudoti. <...> Tie auksiniai mano metai va taip ir pakibo.“ (Nijolė Medvedeva)
Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, jog net ir tokį įvykį Sovietų Sąjunga gebėjo kruopščiai užglaistyti – valstybė suorganizavo Sandraugos žaidynes bei sportininkams teikė kitas galimybes prizus, dovanas, kuriomis išlaikė to meto sportininkų pasitenkinimą režimu.
„Mus tuo metu vis tiek pamalonino tuo, kad mes išvažiavom į tas Sandraugos žaidynes vadinamas. Po to mus išvežė į aštuonių nacijų varžybas Japonijoje, kurios buvo gerai apmokamos ir su gerais prizais. <...> Mus va šituo kompensavo kažkiek tai morališkai, kad mes nesijaustume kažkaip nuskriausti, ir aišku sugebėjo psichologiškai tuos sportininkus motyvuoti, kad nesijaustų jie, kad čia kažkokia tai tragedija. <...> Organizavo rudenį patiem tiem geriausiem kruizą plaukti laivu. Jie kažką tai darė, kad tie sportininkai išliktų.“ (Nijolė Medvedeva)
Tad politinis sprendimas sporte – boikotuotos olimpinės žaidynės – dramatiškesnę reikšmę lengvaatlečių gyvenime įgavo tik bėgant laikui, o pradžioje sistemos teikti materialiniai privalumai gebėjo atitraukti dėmesį nuo šio sprendimo neteisingumo sportininkų bei jų karjeros atžvilgiu. Tai, jog sportininkų bendruomenėje žaidynių boikotavimo sprendimas buvo sistemiškai sušvelnintas ir dėl to susilaukęs mažiau neigiamos reakcijos, įrodo ir Jūratės Armonienės prisiminimai, atskleidžiantys, jog šis sprendimas kai kuriems net nebuvo aktualus.
„Žinokit, ne ne. Į tą klausimą negaliu nieko atsakyti. Iš tikrųjų. Aš nepajaučiau nieko. Tiesiog šitoj situacijoj gal nedalyvavau. Jokių minčių. Man tas laikas 84 metai buvo labiau į save akcentuoti, nes aš tuo metu Universitetą baiginėjau. Kažkaip to neužfiksavau, kad kažkas tai būtų.“
(Jūratė Armonienė)
Didžiausias valstybės reikalavimas, su kuriuo susidurdavo sportininkai, būdavo lojalumas. Vykstant į varžybas užsienio valstybėse lengvaatlečiai turėdavo elgtis paklusniai, atitinkant SSRS tikslus bei ideologiją, o toks elgesys buvo užtikrintas vykdant nuolatinį sportininkų sekimą – į keliones kartu vykdavo ir KGB.
„Prieš išvažiuojant į Japoniją, prieš skrydį būna instruktažas – negalima dolerių, negalima draudžiamų prekių, negalima kalbėti kažką apie šalį blogai tenai. Sako su jumis važiuos dar 40 specialistų. Tai jeigu jūs nepažįstat, jūsų kažkas klaus, tai sakykite, kad научные работники (liet. mokslo darbuotojai). Reiškia, ten važiuodavo KGB. <…> Buvo įprasta taip, kad tu nepabėgsi, kad tu būsi lojalus savo valstybei. Nes būdavo kiti sportininkai, kas mėgindavo pabėgti.“
(Teresė Nekrošaitė)
SSRS politiniai tikslai buvo persmelkę to meto sportininkų gyvenimus. Šaltojo karo siekis įrodyti socialistinio pasaulio pranašumą prieš kapitalistinį sąlygojo sistemą, kurioje svarbiausias yra ne sportas, o pasiekimai. Šioje situacijoje Lietuvos lengvaatlečiai susidurdavo su dvigubu neteisingumu – SSRS ne tik pakeitė jų karjeros perspektyvas boikotuojant olimpines žaidynes bei puoselėjo nesąžiningą sportą, bet ir diskriminuodavo lietuvius dėl jų tautybės.