SPORTININKO STATUSAS VISUOMENĖJE
Kalbant apie sportininkų padėtį Sovietų Sąjungos sistemoje, negalima nepaminėti sportininkų statuso. Valstybės skiriami materialūs apdovanojimai už pasiektus aukštus rezultatus varžybose, įvairūs paskatinimai yra viena. Visai kas kita yra vertybinė, emocinė dalis, ką patiems sportininkams reiškė būti sportininku sovietiniu laikotarpiu, kaip jie jautėsi, koks buvo visuomenės požiūris į elitinius ir aukšto meistriškumo sportininkus. Kalbintų lengvaatlečių patirtys atskleidžia, kad įvairaus lygio ir meistriškumo atletai sovietiniais laikais buvo gerbiami, jautė, kad juos atpažįsta, kad domisi jų pasiekimais, rezultatais. Dėl didelio žiūrovų masiškumo varžybų metu, sportininkų bendruomenė jautė didelį palaikymą.
1978 m. Vilniuje vykusio lengvosios atletikos rinktinių mačo žiūrovai.
„Gerbė. Tave pažino, ranką paduodavo. Gali pas prorektorių nueiti, tave visi žinojo. Viešinimas rezultatų didžausias, sveikinimas, pats vedėjas tau paskambins, pasveikins.“ (Jūratė Armonienė)
„Jei traumos, tai geriausi daktarai prižiūrėdavo. Pas bet kurį galėdavai nueiti. Ten nebuvo tokios atskirties, ar lengvaatletis, ar krepšininkas, visi gaudavo palaikymą. Tik tau trauma ir tau duoda geriausias procedūras, žiūri.“ (Jūratė Armonienė)
„Be abejo, tais tarybiniais laikais sportininkai tikrai buvo gerbiami, už pasiekimus – butas, jei tu čempionas, prizininkas. Žemesnę vietą užėmus va maniškė [žmona Dalia Zauraitė (Matusevičienė)] liko 11 olimpiadoje, tai „Šilelį“ gavo ir pašokt su Brazausku, premjeras buvo. Visas atsidėkojimas.“ (Edmuntas Matusevičius)
Tačiau Edmuntas Matusevičius pateikia įžvalgą, kad nors sportininkai buvo labai gerbiami, sovietinėje sistemoje nebuvo profesionalių sportininkų, buvai įdarbintas kaip paprastas instruktorius.
„Tarybiniais laikais profesionalų nebuvo, būdavo jei tu atitinki meistriškumą, įdarbina į Žalgirio draugiją kokiu nors instruktoriumi, tau eina darbo stažas. Dabar ir aš, ir žmona labai džiaugiamės, kol vien sportavom, nedirbom, bet knygutė dirbo ir turim tą stažą.“ (Edmuntas Matusevičius)
1975 m. „Tiesos“ laikraščio prizų kroso 500 m. bėgimo nugalėtoja panevežietė Dalia Zauraitė (Matusevičienė) bendrauja su Lietuvos sporto žurnalistais Borisu Jaščiuk, Virgilijum Mundriu ir Bronium Čekanausku.
Pašnekovai teigia, kad tais laikais, būti sportininku buvo didelis pliusas. Lengvaatlečiai mini, kad sportininkai turėjo kur kas daugiau galimybių nei „paprasti žmogeliai“, pavyzdžiui – keliauti, išvykti į užsienį, pamatyti kitas valstybes. Tikėtina, kad tai buvo viena priežasčių, motyvavusi sportininkus, leidusi pajusti išskirtiniais visuomenės nariais, o jaunimą, matantį atitinkamas galimybes, pasirinkti sportininko kelią.
„Sporte daugiau galimybių keliauti, išvažiuoti, kad ir į mačus į Lenkiją, Vengriją. Keliauti per kitas šalis - Kaukazo šalis, Ukrainą, Moldaviją, ten, kur dabar žmonės neturi daug galimybių nuvažiuoti.“ (Eimantas Skrabulis)
„Svarbiausia galimybė išvažiuoti į užsienį. Būnant Sąjungos rinktinėje išvažiuodavai į mačus su Amerika. Daug teigiamų emocijų davė, pasaulėžiūros. Išvažiavimai buvo labai naudingi ir prasmingi. Galbūt sportininkus ir motyvavo galimybė išvykti, pakeliauti, kažką pamatyti, paprastas žmogelis tokių galimybių neturėjo.“ (Nijolė Medvedeva)
„Garbinami, aukščiausio laipsnio pagarba. Medalis įvertinimas labai stipriai, aš net butą buvau gavusi.“ (Teresė Nekrošaitė)
Pirmojo bėgimo Trakai-Vilnius nugalėtojų ir prizininkų apdovanojimas sostinės Gedimino aikštėje 1959 m.
1970 m. tradicinio bėgimo Trakai-Vilnius nugalėtojas Anatolijus Baranovas.