LENGVAATLEČIAMS SUTEIKTOS TRENIRAVIMOSI GALIMYBĖS
Sovietų Sąjungos sporto sistema pasižymėjo didelėmis investicijomis į sporto bazes, sporto rungčių specifinį inventorių, sportines aprangas, siekiant suteikti pilnavertį aprūpinimą sportininkams siekti geriausių rezultatų įvairiose sporto šakose. Vieni mūsų kalbinti lengvosios atletikos sportininkai minėjo geras sudarytas sąlygas sportuoti ir siekti asmeninių pergalių, kiti prabilo apie inventoriaus ir aprangų stygių. Mūsų pašnekovai užsiminė apie įvairius aspektus šia tema.
SPORTO BAZĖS, INVENTORIUS, APRANGA
Kalbėdama apie Panevėžio internatinę sporto mokyklą Nijolė Medvedeva teigė, kad ten buvo pačios geriausios sąlygos, kokios tik galėjo būti sportininkui. Ir ne tik sportuoti, bet ir mokytis, būti aprūpintiems aprangomis, tinkamai maitintis. Kalbėdama apie sportinę aprangą, lengvaatletė teigė, kad tuo metu skųstis negalėjo, kad kažko negaudavo, o sportinę aprangą, kuri tuo metu būdavo aukščiausios kokybės, netgi gaudavo didžiausiais krepšiais. Taip pat pašnekovė išskyrė lengvosios atletikos treniruočių ir varžybų bazių - stadionų ir maniežų - būklę, kuri tuo metu buvo aukščiausios kokybės.
„Vilniuje buvo trys stadionai - Žalgirio, Vingio parko, Dinamo, jie buvo pilni. Tais laikais maniežai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje buvo puikūs, net Sąjungos rinktinės atvykdavo čia stovyklauti.“ (Nijolė Medvedeva)
Panašų požiūrį į suteiktas galimybes treniruotis sportininkams išreiškė ir Eimantas Skrabulis. Kuris, pradėjęs treniruotis Kaune, teigė, kad sąlygos, sporto bazės buvo užtikrintos ir, nors ne stebuklingos, bet labai geros. Pažymėjo, kad buvo užtikrintas priėjimas prie įvairaus tipo treniruotėms reikalingų sporto erdvių.
„Pirmą kartą kaip sportininkas supratau, ką reiškia geros sporto sąlygos, geras treneris.“ (Eimantas Skrabulis)
Ieties metimo specialistė Teresė Nekrošaitė išreiškė nuomonę, kodėl sportui Sovietų Sąjungoje buvo skiriami tokie dideli finansai. Ji teigė, kad didelės lėšos buvo „metamos“, kad pasaulis galvotų, kad Sovietų Sąjungoje ekonomika labai aukštame lygyje, jei tokiame aukštame lygyje yra sportas, jei į sportininkus tiek daug investuojama. Juk „kiekvienas miestas vos ne maniežus turėjo, visi stadionus turėjo“. Tačiau pašnekovė išryškino Lietuvos TSR ir Sąjungos rinktinės turėtų aprangų skirtumą, dėl kurio ji taip norėjo papulti į SSRS lengvosios atletikos rinktinę.
„Aprangų nebūdavo, nebuvo, ką apsirengti, mes vyriškus triusikėlius išsikirpdavo, siūdavom, gumas verdavom, o jie ten adidą turėjo, labai gerą aprangą, visi blizgėjo su adidu.“ (Teresė Nekrošaitė)
Ieties metimo specialistas Edmuntas Matusevičius išreiškė dvejopą požiūrį į suteiktas sąlygas lengvaatlečiams. Nors teigė, kad tuomet sportininkai buvo žymiai daugiau aprūpinti valstybės, minėjo, kad Sovietų Sąjunga buvo uždara, tad pagamintą įrankį visi turėjo tokį patį ir tais laikais trūko sporto salių ir įrangos. Visgi savo mintį apibendrino, kad nuskriausti sportininkai nebuvo, nes treneriai prigalvodavo išmąstydavo įvairių įrankių, įvairių pratimų, tad skųstis negalėjo.
„Kiekvienas gaudavo sportinius batelius, treningus“. „Dabar treniruoklių kokių yra, o tarybiniais laikais nebuvo, štanga, diskai - su jais susigalvok pratimų.“ (Edmuntas Matusevičius)
1979 m. Lietuvos lengvosios atletikos čempionatas Vilniuje. Nijolė Bluškytė (Medvedeva) 100 m. bėgimo varžybose iškovojo sidabro medalį (11,8 sek.).
Vilniaus lengvosios atletikos maniežas 1983 m.
Varžyboms ruošiamas Vilniaus jaunimo stadionas. Šioje vietoje pastatyti Lietuvos Respublikos Seimo rūmai.
Tradicinis bėgimas Trakai-Vilnius 1968 m. Laimutis Didžiokas (nr.27).
SPORTO STOVYKLOS
Kaip žinome, sporto stovyklos – neatskiriama sportininko pasiruošimo varžyboms dalis. Sovietų Sąjungos sporto sistema pasižymėjo sportinių stovyklų gausa ir kokybe. Į sportines stovyklas didžiulėje Sovietų Sąjungos teritorijoje, į bet kurią Respubliką stovyklauti turėjo galimybę išvykti ne tik elitiniai sportininkai, Sovietų Sąjungos rinktinės nariai, bet ir žemesnio meistriškumo lengvaatlečiai, pašnekovų įvardijamos - masės, kuriems taip pat reikia sąlygų ir finansinės paramos.
„Nacionalinio lygio sportininkai minimum du kartus į metus važiuodavo į stovyklas Kryme, važiuodavo po 100 sportininkų iš Lietuvos.“ (Nijolė Medvedeva)
„Galimybių kokybiškai treniruotis gaudavome ir Lietuvoje, ir užsienyje - Kryme, Sočiuje, į stovyklas išvažiuodavo daug sportininkų iš Lietuvos. Sporto skyrius sakydavo, kad reikia išleisti visus pinigus, kad kitais metais nesumažintų finansavimo.“ (Eimantas Skrabulis)
Aukštesnio meistriškumo, elitiniai Sovietų Sąjungos rinktinės sportininkai stovyklose praleisdavo didžiąją laiko dalį. Dirbdavo ne tik su savo asmeniniais treneriais, tačiau vykdavo tobulėti pas aukš čiausio meistriškumo, pripažintus ir žinomus trenerius Sąjungos mastu.
„Išvažiuodavom į stovyklas, būdavo 24 dienas per mėnesį, po visą Sąjungą važiuodavome.“ (Teresė Nekrošaitė)
„Važiuodavome į stovyklas Tarybų Sąjungos mastu, buvo įdomu, Sąjunga didelė, susirinkdavo sportininkai ir treneriai iš visų Respublikų. Asmeninių trenerių nekviesdavo, sportininkai važiuodavo mėnesiui pas geriausius trenerius.“ (Nijolė Medvedeva)
Teresė Nekrošaitė pirmojoje stovykloje su SSRS rinktine su trenere, Olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja (1960 m.) Birute Kalėdiene.
Teresė Nekrošaitė treniruotėje.
SPORTININKO DIENORAŠTIS
Jūratė Armonienė pokalbio metu užsiminė apie sportininkų vedamą asmeninį rezultatų, savijautos bei tikslų dienoraštį. Dienoraštis buvo vedamas nuosekliai, atsakingai, aprašyta kiekviena smulkmena, turinti įtakos sportiniams rezultatams ir atsistatymui po sunkių treniruočių – sportininko rezultatas, tikslas, trenerio planai, rytinės ir vakarinės treniruotės veiklos, pulso dažnis, miego režimas, maitinimosi ypatumai. Trenerio parašytais planais labai tikėdavo, ką treneris pasakė padaryti, tą ir padarydavo. Dienoraštį vesti reikėjo, tai lyg individualūs planai, rezultatų ir savijautos sekimo priemonė, kuri kiekvieną sportininko dieną sustyguodavo į „penkiaminutę“.
„Kai atvažiuodavai į stovyklą, dienoraštį paimdavo vyriausiasis treneris, tada gydytojas bio-chemikas.“ (Jūratė Armonienė)
„Į dienoraštį viską rašydavai, kada į pirtį ėjai, kiek šampano taurių išgėrei, kažką kuoduodavai, kad tik tu suprastum.“ (Jūratė Armonienė)
PATEKIMAS Į SSRS RINKTINĘ
Visi kalbinti lengvaatlečiai minėjo, kad tų laikų sportininko pagrindinis tikslas ir svajonė buvo patekti į Sovietų Sąjungos rinktinę ir atstovauti Sąjungai aukščiausio lygio varžybose. Pabrėžė, kad tik rinktinės nariai turėjo galimybę važiuoti į čempionatus už Sąjungos ribų, varžytis su Vakarų valstybių sportininkais. Visgi, konkurencija Sovietų Sąjungos viduje buvo didžiulė, Sąjungos rinktinę sudarydavo geriausi 15 Respublikų sportininkai, todėl patekti į rinktinę buvo sunku, vien patekimas reikalavo aukščiausio lygio meistriškumo ir reiškė, kad esi labai aukšto lygio sportininkas.
„Į Tarybų Sąjungos čempionatą būdavo sunku patekti, nebuvo, kad gali dalyvauti visi, kas nori. Būdavo deleguoti geriausi Lietuvos sportininkai. Aukščiausias lygis buvo patekti į Sąjungos čempionatą.“ (Nijolė Medvededa)
„Kad patektum į TSRS rinktinę reikėjo sugebėjimų... Aš nepretendavau į olimpines, per daug nepergyvenau, man kažkaip... Džiaugiausi tuo, kad po olimpinių TSR čempionatas vyko, užėmiau 5 vietą (1980), apmečiau olimpinių žaidynių čempioną. Mano didelis džiaugsmas buvo.“ (Edmuntas Matusevičius)
Edmuntas Matusevičius 1980 ietį metė 83,72. 1981 metais buvo planavo ją numesti 84,84 LR. Nors šią nuotrauką laikė viešai pakabintą - nepadėjo...